Nepaisant to, kad katės yra labai fotogeniškos ir meniškos būtybės, yra labai mažai vaidybinių filmų, kuriuose katė atliktų pagrindinį vaidmenį. Dažniausiai jų laiką kadre riboja trumpalaikė išvaizda ir šiuo metu ne emocinis vaidmuo, o emocinis krūvis. Kartais tai mielas kačiukas, sėdintis šalia poros, kuris tarsi pabrėžia akimirkos romantizmą. Per kelią bėganti juoda katė turėtų pranešti žiūrovui, kad bet kokios bėdos laukia filmo herojaus.
Kokia tokio požiūrio į šias purias gražuoles priežastis? Pavyzdžiui, šunys - jiems labai sekasi atlikti tokias užduotis kaip vaidyba ir netgi nominuoti šuns „Oskarui“- „Auksinės antkaklio“apdovanojimui. Kodėl tada katės neturi jų, tarkime, auksinių pakinktų? Žinoma, pagrindinė problema yra kačių nepriklausomybė. Ne viena katė bėgs kaip šuo pagal pirmą žmogaus nurodymą atlikti tą ar kitą užduotį. Katė turi ne tik skanėstą ir pagyrimą, kad ji oriai atliktų tinkamą vaidmenį. Nepaisant to, yra filmų, kuriuose pagrindinis vaidmuo tenka katėms. Su kokiais raginimais režisieriai įkalbinėja savo uodeguotus ūsuotus aktorius filmuotis - tegul tai lieka paslaptimi. Bet skambėti kai kuriems šedevrams, kuriuose vaidino Muski ir Barsiki, tikriausiai verta: „Šis laukinis katinas“(1997), „Kačiukas“(1996), „Katės prieš šunis“(2001 ir 2010), „Katės akis“(1985), „Kelias namo 1 ir 2“(1992 ir 1996), „Thomasinos trys gyvenimai“(1964), „Mad Laurie“(1991).
Taip pat galite peržiūrėti savo mėgstamiausius dokumentiniuose filmuose. Čia būtina ypač pabrėžti filmus: „Katės: prieraišūs tigrai“(1991), „Nuo kačiuko iki katės“(1987) ir BBC filmą „Paslaptingos katės“(2002). Tačiau didžiausia kačių, kačių, kačiukų įvairovė ir jų atliekami vaidmenys, be abejo, karaliauja animaciniuose filmuose. Nuo Tomo ir Džerio iki Garfildo katės priverčia mus juoktis ir užjausti, svajoti ir juokauti.
Katės tiek gyvenime, tiek ekrane visada buvo ir lieka savarankiškos būtybės. Grakštus ir grakštus padaras reikalauja daug darbo, kantrybės ir begalinės meilės iš su ja dirbančios trenerės. Jei tai bus pasiekta, tada gyvūnas vaidina lygiavertį vaidmenį su garsiais aktoriais, džiugindamas mus savo juokingomis išdaigomis, rodydamas ne didžiulį sumanumą ir išradingumą.
Kiekviename, net mažame kačiuke, snaudžia didelis aktorius, kuris atsiskleidžia nuo mūsų rūpesčio, dėmesio ir meilumo. Taigi leiskite šalia gyvenančioms katėms dažniau patikti savo talentingu žaidimu. Kas žino, galbūt jūsų katė laimės „Feline Oskarą“, kai jis bus įsteigtas.
