Beveik kiekvienoje šeimoje ateina akimirka, kai namuose atsiranda naujas gyventojas - augintinis. Iš pradžių namų ūkio nariai jį supa dėmesiu, nuolat rūpinasi ir stebi, tačiau tai, deja, greitai praeina. Kačiukas ar šuniukas tampa įprastu ir nebegauna reikiamos meilės ir priežiūros.
Žmonės nustojo galvoti apie tai, kad augintinių gyvenimo kokybė priklauso tik nuo jų, todėl augintiniai ne visada jaučiasi gerai ir dažnai serga. Dažniausiai šios problemos yra susijusios su netinkama mityba: sausas maistas ne visada yra naudingas, tačiau maitinimas nuo stalo sūdytu, pipiruotu maistu visiškai nėra sutelktas į gyvūnų virškinimo sistemą.
Dėl aplinkybių ne visada įmanoma laikytis augintinio dietos, daugelis to net nesistengia. Dažniau savininkai supiltų maistą į dubenį ir pabėgtų užsiimti savo verslu. Gyvūnas yra nepakankamai maitinamas arba perduodamas, dažnai vemia ir kiti netinkamo režimo požymiai. Bet žmogus į tai nekreipia dėmesio ir tęsia savo įprastą maitinimą, ir tik iškilus rimtoms problemoms, jis palūžta ir bėgioja su savo išsekusiu augintiniu į veterinarijos kliniką, nesuprasdamas, kas nutiko.
Kyla klausimas: kodėl viską reikia vertinti iki kraštutinumo?
Dėmesys savo augintiniui yra toks pat svarbus kaip ir mityba. Žaisk su juo, auklėk jį, girk ir kaltink - tai būtina! Gyvūnas turėtų jaustis laukiamas. Manoma, kad katės iš esmės niekam nepriklauso, o šunys, priešingai, yra ištikimiausi gyvūnai; bet tai neturėtų būti pernelyg didelio ar nepakankamo dėmesio priežastis. Pavyzdžiui, jei katė yra nuolat varoma, ateityje ji tampa agresyvi ir niekieno nepripažįsta savo šeimininku. Po to nereikia stebėtis. Gyvūnas paprasčiausiai nėra pratęs prie namų dėmesio. Kitas pavyzdys, kai yra per daug dėmesio, gyvūnas tampa smulkmeniškas.
Prieš priimdami augintinį į savo namus, turėtumėte pasverti visus už ir prieš: ar įmanoma derinti darbą ar mokymąsi su tinkama gyvūno priežiūra, o jei ne, ar verta prisiimti atsakomybę, kurios negalite suvokti ir pakelti?
